Antspenis – tai toks plonas silikoninis spenelis skirtas uždėti ant mamos krūties tam, kad kūdikiui būtų galima lengviau įkišti krūtį į burnytę. Taip, taip, lengviau įkišti, nes normaliomis sąlygomis, kūdikis turėtų pats susirasti, išsižioti, apžioti ir įsitraukti spenelį ir dalį krūties audinių į burnytę. Turėdamas tvirtą formą, lis leidžia net ir į mažai pražiotą kūdikio burnytę įkišti antspenio “spenelį”, o kūdikiui pradėjus žįsti, jis pamažu įtraukia ir daugiau krūties audinių. Dažniausiai antspenis pasiūlomas kaip įvairių problemų sprendimas pirmomis paromos po gimdymo, tačiau netinkmai, nelaiku naudojamas jis gali sukelti kitų problemų, o viena iš dažniausiai pasitaikančių – tai mamų klausimas kaip dabar kūdikį atpratinti nuo antspenio.
Kūdikiui, kuris turi patirties žįsti pliką krūtį, gali būti šiek tiek lengviau, nes jis jau turėjo minkštos odos burnoje patirtį, todėl lengviau ją atgaminti. Jeigu kūdikis neturėjo patirties žįsti krūtį be antspenio, jam gali reikėti daugiau laiko ir bandymų, kad krūtis taptų priimtina.
Jeigu antspenis buvo pradėtas naudoti dėl plokščių ar įtrauktų spenelių, prieš maitinimą galima pabandyti paformuoti spenelį pirštais ar šiek tiek pastimuliuojant krūtį pientraukiu. Pats spenelis savaime nėra reikalingas sėkmingam žindymui, tačiau pirmomis dienomis jis labiau veikia kaip fizinis orientyras kurią krūties vietą reikia apžioti. Įgijęs daugiau patirties su krūtimi kūdikis ir be atsikišusio spenelio gali sėkmingai apžioti ir žįsti krūtį.
Duodant kūdikiui krūtį be antspenio svarbu užtikrinti gerą krūties apžiojimą. Žindančio krūtį kūdikio burna turi būti plačiai pražiota, o abi lūpytės išsivertusios į išorę, panašiai kaip plačiai prasižiojusi žuvis. Jeigu taip neįvyko apžiojimo metu, galite pirštais išversti lūpytes į išorę. Ir geram apžiojimui ir pieno ištraukimui svarbus asimetriškas krūties apžiojimas, kai daugiau rudojo laukelio apžioja kūdikio apatinis žandikaulis po apatine lūpa rudojo laukelio matyti mažiau, nei virš viršutinės lūpos.
Pareinant nuo antspenio prie krūties labai svarbus kūdikio paskatinimas, atlygis maistu. Neturėdamas galimybės žįsti tvirtą antspenį jis galbūt greičiau pakeis savo nusistatymą, jeigu tai, ką jis apžios, iš karto atlygins maistu. Todėl prieš glaudžiant kūdikį prie krūties verta sužadinti pieno tekėjimą arba stimuliuojant rankomis, ar pasinaudojant pientraukiu. Taip pat galima iš pradžių duoti kūdikiui žįsti krūtį su antspeniu, o pastebėjus pieno tekėjimą, atitraukti kūdikį, nuimti anspenį ir pasiūlyti žįsti krūtį.
Jeigu kūdikis apžioja krūtį bet nežinda, galima jam padėti paspaudžiant krūtį taip, kaip nutraukinėjamas pienas, tik tokiu atveju pienas turėtų tekėti tiesiai į kūdikio burnytę. Taip pat galima padėti su švirkštuku ar su švirkštuku ir zonduku įlašinant šiek tiek pieno į burnytę, kaip paskatinimą ryti ir žįsti.
Grąžinimas prie krūties gali būti greitas ir efektingas, kuomet vaikas labai lengvai ir greitai persiorientuoja nuo antspenio prie krūties. Tačiau gali būti ir ilgas ir daug mamos kantrybės reikalaujantis darbas, Čia yra dar keletas patarimų, kurie galėtų padėti kūdikiui greičiau pereiti prie krūties. Nebijokite eksperimentuoti ir ieškoti geriausio ir kūdikiui priimtiniausio laiko ir žindymo būdo, kai buvimas prie krūties jam leistų atgaminti žindimo be antspenio gebėjimus:
- pasiūlyti krūtį be antspenio kai kūdikis išalkęs;
- pasiūlyti krūtį be antspenio kai jau pasisotino valgydamas su antspeniu;
- pasiūlyti krūtį pakankamai dažnai, kad nebūtų peralkęs ir galbūt būtų linkęs eksperimentuoti. Atraskite kuriuo paros metu kūdikis labiau linkęs priimti krūtį be antspenio;
- pasiūlyti krūtį nakties metu ar miegančiam, snaudžiančiam kūdikiui, kai “išsijungia” sąmoningumas ir labiau veikia instinktyvus elgesys
- žindyti supamoje kėdėje, sūpuojant ant kamuolio, vaikštant, supant rankose, įsidėjus į nešyklę-slingą;
- išmėginkite įvairias žindymo padėtis; sėdom pasidėjus prieš save ar iš šono, gulimą padėtį, pasiguldžius sau ant krūtinės ir pačiai įsitaisius pusiaugula ant nugaros, jeigu yra kas padeda, galite atsigulti ant nugaros, o pagalbininkas gali paklupdyti ir prilaikyti kūdikį mamai prie šono;
- prieš duodama krūtį leiskite kūdikiui pačiulpti jūsų švarų pirštą, iš švelniai paspauskite liežuvėlį žemyn, link burnos dugno. Taip kūdikį mokyste, kad čiulpimo metu liežuvėlis turi būti nuleistas ant burnos dugno, o ne atitrauktas giliai į burną, kad galėtų užblokuoti pieną, tekantį per antspenio skylutes;
- žindymo metu suteikte kuo daugiau oda prie odos kontakto: nurenkite kūdikį, nusirenkite pati, kad kuo daugiau mamos ir kūdikio odos liestųsi.
- pirštais suspauskite krūtį per 4-5 cm nuo spenelio pagrindo taip, kad ji būtų plokščia, kaip sumuštinis. Tokiu būdu gali pavykti suteikti krūties auginiams pakankamai tvirtumo, kad ji labiau primintų standų antspenį ir kūdikiui galėtų būti lengviau ją priimti.
- nežindymo metu taip pat nešiokite kūdikį kaip galima daugiau odos kontakte su minkšta nešykle vertikalioje padėtyje;
- maudykitės kartu su kūdikiu ant krūtinės. Šiluma, drėgmė ir mamos odos kontaktas tarytum atgaivina gimimo patirtį, o tai gali padėti atgaivinti elgesį, kuri būdingas kūdikiui po gimimo – šliaužimą ir krūties ieškojimą.
- jeigu kūdikis neima krūties ne anspenio ir verkia, pabandykite nuraminti prieš vėl pasiūlydama krūtį, tačiau jeigu nepavyksta nuraminti, duokite krūtį su anspeniu. Nebandykite kūdikio “perauklėti” neduodama valgyti. Geriau tegul pavalgo su antspeniu, o tada vėl bandykite iš naujo. Neigiamos emocijos prie krūties gali tik dar labiau atbadyti kūdikį nuo plikos krūties patirties.
- kartais kūdikis gali imti krūtį be antspenio, o kartais gali reikalauti jo. Stenkitės nekovoti su tokiais kūdikio norais, mažinkite antspenio naudojimą pamažu, nebent matote, kad kūdikis be didelio pasipriešinimo ima krūtį ir žinda. Mamos, kurios bandė savo kūdikius atpratinti nuo krūties, užtruko nuo kelių dienų iki kelių savaičių, kol galėjo visą laiką žindyti be antspenio.
Tiek naudojant antspenį, tiek pereinant nuo antspenio prie krūties labai svarbu įvertinti, ar kūdikis pakankamai gauna pieno. Visų pirma klausykitės ir stebėkite kūdikį žindymo metu. Ar girdite, kaip jis ryja? Kiek ilgai trunka rijimo epizodai? Ar pažindęs kūdikis atsipalaiduojam nusiramina, užmiega, paleidžia krūtį pats? Ar krūtis suminkštėja ir palengvėja pažindžius? Jeigu ne, būtina nutraukti likusį pieną rankomis ar pientraukiu, kad būtų išvengta pieno sąstovų, mastito ar pieno sumažėjimo. Antra, sekite kūdikio šlapinimosi ir tuštinimosi dažnumą. Pirmąsias 6 savaitęs kūdikis turėtų daug prišlapinti bent į 5-6 sauskelnes ir bent 2-3 kartus pasituštinti. Po 6-os saavitės tuštinimosi gali ir sumažėti, gali būti, kad kūdikis tuštinsis kas kelias dienas, tačiau išmatos vis tiek turi būti skystos ir gausios.. Trečia, reguliariai sekite kūdikio svorį, sverkite bent kas 2 savaites, pageidautina ant tų pačių svarstyklių.
Jeigu galite pasirinkti, geriau nenaudokite antspenio, nes netinkamai naudojamas ar netinkamai parinktas antspenis gali sukliudyti kūdikiui ištraukti tiek pieno, kiek jam reikia, dėl to mamai gali kilti pieno sąstovų, mastito rizika, o tai mažina prieno gamybą. Anspenio naudojimas sukelia daugiau nepatogumų ir mamai, ir kūdikiui, nes nuolatos reikia turėti švarų antspenį, ojeigu jo nėra, pažindyti įpratusį prie antspenio kūdikį tampa neįmanoma, Ir nors pirmomis naudojimo akimirkomis gali atrodyti, kad anspenis išsprendė jūsų žindymo problemas, vėliau gali paaiškėti, kad jos nebuvo išspręstos, o atpratinti kūdikį nuo atspenio gali būti sunku.
Teisingumo dėlei būtina pasakyti, kad yra mamų, kurios ilgai ir sėkmingai žindo savo kūdikius su antspeniais ir jeigu jums iškilo pasirinkimas ar tęsti žindymą su antspeniu, ar nutraukti žindymą, žinoma, daug geriau ir mamai, ir kūdikiui, jeigu tęsite žindymą nors ir su antspeniu.
