Šiandien yra lygiai 1000 dienų nuo mano dvynukų gimimo. Ir visas šias dienas juos žindžiau.
Žinojau, kad norėsiu apie tai parašyti. Ir taip pat žinau, kad sulauksiu komentarų. Kad mano pasidalinimas šia įdomia sukaktimi – ne taip dažnai švenčiame tūkstantines sukaktis – sukels įvairių pastebėjimų. Tiek pozityvių, tiek neutralių. Ir tikrai neabejotinai negatyvių reakcijų. Kas nors pastebės „Gerai tau, kad turėjai tiek pieno“, kažkas parašys „Oho, jūs tikrai mamytė didvyrė“, o kažkas būtinai pridės „Nematau kuo čia didžiuotis, vaikai dideli ar jau taip labai jiems to mamos pieno ir reikia.“ Kaip ir nieko naujo. Tačiau vis tiek rašau apie tai, nes noriu parašyti apie tikslus. Apie žindymo tikslus. Apie žindymo tikslus, kuriuo kėliau sau kaip mama. Dabar akivaizdu, kad tuos tikslus pasiekiau ir man pavyko. Tačiau tuo metu, kai laukiausi, kai maitinau pirmomis dienomis, kai ėjo pirmieji mėnesiai ir naktis nuo dienos mažai kuo skyrėsi, tuo metu tikrai nekėliau sau tikslo žindyti 1000 dienų. Tikslai buvo gerokai mažesni, trumpesni. O kitų dvynukų ar trynukų mamų pasidalinimai apie žindymą iki dvejų ar daugiau metų keldavo džiaugsmą dėl jų ir tuo pačiu klausimą man pačiai: „Ar tada, kai mes būsime ten, vis dar žindysiu?“ Jų pasidalinimai paskatindavo mane dar kartą įvertinti tai, ką turiu ir prisiminti savo tikslus.
Ir dar rašau apie tai dėl to, kad man rūpi žindymas, rūpi, kad mamos maitintų savo kūdikius kiek galėdamos ilgiau. Ypač tos mamos, kurios pasiduoda per pirmąjį pusmetį, o tokių, jeigu tikėsime statistika, yra dauguma. Pirmąjį pusmetį išimtinai savo pienu išmaitina mažiau nei 30 procentų mamų. Ir jeigu tikėti statistika, kelis metus po vieną – du procentus augęs šis skaičius pastaruosius pora metų vėl pradėjo kristi. Kiek mamų žindo ir primaitina mišiniu, oficialios viešai prieinamos statistikos rasti nepavyko.
Mano pirmasis dvynukų žindymo tikslas nebuvo žindyti iki mažyliams sueis 1000 dienų. Pirmasis tikslas su žindymu buvo susijęs netiesiogiai. Pats pirmasis tikslas buvo išnešioti mažylius pakankamai ilgai, kad jie gimtų pakankamai subrendę, jog galėtų patys žįsti krūtį. Ir man pavyko. Neesu tikra, kad pavyko dėl mano pastangų ir ar galėčiau ką nors patarti kaip išnešioti iki galo. Tačiau dvynukų ir daugiau besilaukiančios mamos geriau už vieno vaikučio besilaukiančias žino, kad jų nėštumas gali pasibaigti anksčiau nei turėtų ir net gerokai anksčiau nei norėtųsi. Tikriausiai todėl dvynukų mamos labiau skaičiuoja savaites ir džiaugiasi kiekviena, kurią jų mažyliai praleido įsčiose.
Kai mano nėštumas sulaukė 36 savaičių, iškėliau sau pirmąjį išimtinio žindymo tikslą. Kadangi nėštumo metu susirgau nėštumo diabetu, o mažyliai yra du, žinojau, kad jiems padidėja rizika paragauti mišinio pirmomis dienomis po gimdymo. Ir ėmiausi priemonių tam užbėgti už akių. Nuo 36 savaitės kasdien paskirdavau šiek tiek laiko ir kelis kartus per dieną ištraukdavau priešpienį, surinkdavau jį į mažus švirkštukus ir užšaldydavau. Stengiausi surinkti atsargų pakankamai 2-3 maitinimams kiekvienam kūdikiui. Tai nėra dideli kiekiai, nes pirmąją parą kūdikis suvalgo vos kelis mililitrus vieno maitinimo metu. Tačiau kiekius reikia dvigubinti, nes mažylia bus du, o priešpienis tikrai netekėjo fontanais. Bet surinkau visą planuotą kiekį.
Antrasis tikslas buvo maitinti mažylius pirmąsias dienas tiek dažnai ir tiek ilgai, kiek tik jie norės. Taip pat kiek galima daugiau abu laikyti oda prie odos. Ne tik gimdykloje, bet ir palatoje. Tai turėtų padėti „užsakyti“ reikiamą pieno kiekį ir užtikrinti pakankamą aprūpinimą maistu ir skysčiais, kad mažųjų svoris nenukristų iki ribos, ties kuria gali reikėti papildomai maitinti. Ir taip, aš vis dar turėjau nėštumo metu sukauptų priešpienio atsargų, kurias būčiau galėjusi panaudoti, tačiau žinojau, kad geriau yra oda prie odos kontaktas ir daug daug žindymo pirmomis dienomis, kad svoris nekristų. Ligoninėje labai patogių sąlygų tam nebuvo, tačiau naudojausi prieinamomis priemonėmis ir iš anksto pasisiųta „kengūravimo“ juosta, kuri padėjo prilaikyti mažylius vietoje. Gaila, kad tų akimirkų neįamžinome, nes rūpėjo kiti dalykai.
Trečiasis tikslas buvo žindyti pirmuosius du mėnesius. Per tiek laiko susireguliuoja pieno kiekis, kuris ir bus reikalingas iki 6 mėnesių. Auginant vieną vaikutį, paprastai užtenka 4-6 savaičių, auginant du gali reikėti daugiau laiko.
Ketvirtasis tikslas buvo išimtinis žindymas, kol mažyliai subręs tiek, kad galėtų pradėti valgyti kitą maistą. Šis tikslas toks labiau tarpinis, nes realiai pradėjus valgyti kitą maistą mamos pieno poreikis nesumažėja arba mažėja gerokai lėčiau, nei daugelis mamų įsivaizduoja. Todėl galutinis šio etapo tikslas buvo žindyti metus. Tiesiog metus. Tiek, kiek trumpiausiai žindžiau vaikus, kurie gimė po vieną.
Ir tai buvo paskutinis mano su žindymu sietas tikslas. Kai mažiesiems sukako metai, žinojau, kad savo tikslą pasiekiau. Dirbau sunkiai ir daug, kartais dienos šviesos neskirdama nuo nakties tamsos. Po metų atsikvėpiau lengviau. Ir tai nereiškia, kad kažkas pasikeitė mano ar mažųjų gyvenime, jie ir toliau žindo daug, nemiegojo naktimis ir rėkė, kai kas nors nepatikdavo. Bet tikriausiai kiekviena mama yra patyrusi gyvenime tą palengvėjimą, atsipūtimą, kai tikslas jau pasiektas, kai tai, ko norėjai, jau įgyvendinta, o dabar gali tiesiog mėgautis rezultatais ir didžiuotis savimi. Būtent taip ir jaučiausi – pagaliau žindymas tapo nebe atsakingu darbu, o mėgavimusi. Todėl pasijutau nustebinta, kai išgirdau pasiūlymą jau baigti žindyti. Ką? Dabar? Kai pagaliau galiu į tai žiūrėti ne kaip į pareigą išmaitinti du vaikus, o kaip į malonumą, viską užbaigti? O tai kur mano teisėtas pasimėgavimas procesu?
Tiesa, šis procesas tikrai ne visada buvo ir tebėra malonus. Kai žadina po 10 kartų per vieną naktį kiekvienas. Kai nežinia dėl ko ant rudojo laukelio atsiranda žaizdelė, į kurią įsimeta pienligė ir ji negyja, kai mažylis nusiskelia dantuką ir pradeda aštriu kampučiu gremžti odą, kai turi sugrįžti namo iš miesto prieš miegą ir daugybė kitų smulkmenų. Tačiau nepaisant to renkuosi vis dar tęsti žindymą, nes matau, kaip tai svarbu mano vaikams: kaip jei myli „tutką“, kaip pasakoja, kad „tutukas pagydo“, kad jis „labai skanus“, „labai geras“, kaip pažindę dar prisiglaudžia prie krūties, nes nori pamyluoti „tutuką“. Ir mes tęsiame tai, ką pradėjome prieš tūkstantį dienų.
O šiandien savęs klausiu: ar žindysiu, kai jiems sueis trys? O iki pavasario? Tris metus ir tris mėnesius, tiek žindžiau ilgiausiai savo trečiąjį. Yra tyrimų, kurie rodo, kad trečiasis vaikas žindomas ilgiausiai. O ketvirtasis jau žindomas trumpiau. Ir man smalsu, ar būsiu statistinėje daugumoje ar mažumoje?
Tik vieno tikslo sau nekeliu. Tai tikslo žindyti tol, kol vaikai patys atsisakys krūties. Ir šio tikslo nekeliu sau tikriausiai todėl, kad labai gerai žinau, kiek mažai vaikų patys atsisako krūties iki metų, iki dvejų, iki trejų. Puikiai žinau, kad kai kuriems vaikams gali norėtis žįsti krūtį iki ketverių, penkerių ar net šešerių. Neesu tikra, kad man norėsis tiek ilgai žindyti. Nors kas žino kaip bus? Juk ir iki 1000 dienų atėjome pamažu, diena po dienos vis grįždami prie gydančio, labai skanaus, gero ir mylimo mamos pienuko.
Rima
Nėščiųjų mokykla: paskaitos apie žindymą
Paskaita Dvynukų žindymas
Žindymo kursai "Lengva motinystė"
Paskaita "Žindymas užimtoms mamoms"
